Liminality in Dalia Staponkutė's Essay Collection "With Rain Against the Sun" and Gabija Grušaitė's Novel "Stasys Šaltoka: One Year"

Šiame magistro darbe analizuojamas liminalumas, kuris suvokiamas kaip tarpinė, slenkstinė ir pereinamoji būsena, neatsiejamas nuo buvimo nestabilioje anti – struktūroje. Ši analizė įgyvendinama susitelkiant į kūrinių subjektų santykį su erdvėmis / vietomis, bei šių vietų bendruomenėmis. Santykyje su vieta / erdve tampa svarbios kūrinių subjektų vietos traktuotės ir pajautos jose. Šio tyrimo šaltiniai – Dalios Staponkutės esė rinktinė „Lietumi prieš saulę“ (2007) ir „Gabijos Grušaitės romanas Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017). Teorinėje dalyje apibrėžiamos šiame darbe iš dalies naudojamos geokritinės prieigos, antropologinė liminalumo samprata, apibūdinamos erdvės ir vietos skirtys. Paaiškėja, jog išsivietinusių, liminalių subjektų krizinės būsenos neišvengiamai atsispindi jų santykyje su erdvėmis / vietomis ir bendruomenėmis. Staponkutės pasakotojos liminalumo atveju, ryškus požiūrių susikirtimas tarp Lietuvos ir Kipro, suformuojantis savotišką individo – vietos kovą. Tiek tai, tiek negalėjimas susitapatinti su skirtingomis bendruomenėmis, padaro inkorporacijos fazę neįmanomą ir liminalumas tampa nuolatine būsena. Grušaitės romano analizė atskleidė, jog kūrinio personažo atveju liminalumas labiau susijęs su atskirtimi nuo visuomenės ir asmenybiniu skilimu, kas išryškėja salose ir virtualiojoje erdvėje. Atsiskyrimas nuo vietos ir žingsnis į liminalumą personažo atveju gali būti traktuojamas kaip identiteto rekonstrukcijos poreikis. Šiuo atveju, inkorporaciją žymi tiek apsistojimas Tailande, tiek santykio su visuomene užmezgimas.This paper analyzes liminality, which is perceived as an intermediate, transitional state and also as a threshold, that is inseparable from being in an unstable anti-structure. This analysis is done by focusing onto the subjects’ of the essays relationship with spaces/places, and with the communities of those places. The sources for this research are Dalia Staponkutė’s essay “With Rain Against the Sun“ (2007) and Gabija Grušaitė’s novel “Stasys Šaltoka: One Year“ (2017). Theoretical part defines the partially used geocritical approach,concept of an anthropological liminality, and the difference between place and space. It is being shown that the state of crisis in self-exiled, liminal subjects is unavoidably reflected in their relationship with spaces / places and communities. The case of Staponkutė’s narrators liminality reveals the segregation of viewpoints upon Lithuania and Cyprus, which then forms a peculiar “individuals place“ battle. Both this and the inability to identify with different communities make the incorporation phase impossible and the liminality becomes a permanent state. The analysis of Grušaitė’s novels character reveals the case in which liminality is more related to the separation from the community and the inner splitting of an individuality, that becomes more obvious in the islands and in the virtual space. The separation from the place and taking a step into liminality, as per this character, can be treated as the need for the reconstruction of identity. The incorporation is noted by the settling in as well as by going into contact with the community